Kas yra ironija?

Ironija turi tiek apibrėžimų ir, ironiška, dažniausiai jie neteisingi (žr lkz.lt versus wikipedia.org). Tai, be abejonės, subtilus menas, bet, vėlgi, ironiška, tūkstančiai žmonių, nė patys to nesuvokdami, užsiima aukščiausios klasės ironizavimu (nemaišyti su ironing'u). Pakanka pažiūrėti į praeito įrašo, susilaukusio santykinai daug dėmesio, kas, beje, visiškai nestebina, nes pakanka paminėti kokį facebook'ą ir visi suklūsta tarsi būtum Jėzus Kristus Megan Fox kūne, vienu metu šokantis striptizą ir iš gausybės rago pilantis Kalno pamokslus: "Palaiminti kino teatre veizėję Transformerių antrą dalį, jų kančios bus atlygintos; Palaiminti svajoję apie mano užpakalį: jų erekcija bus apmalšinta; Palaiminti alkstantys... vėl, nes būti alkstančiu yra labai labai nemalonu; Palaiminti apsirūkę: jų bus Dangaus Karalystė, bo ją kam nors vis tiek reikia įkišti, mat generalinio remonto taip ir nepasidarėm, nors planavom planavom, ėmė krizė ir taip nelaiku atėjo, dabar nei sau laikyk, nei žydams atiduok", komentarus:
"Tokiais momentais suprantu, kodėl taip išėjo, kad 90 proc. mano prenumeratų yra paveiksliukai ir kiti konceptualus dalykai."
Ar, prieš skundžiantis dėl teksto, kritikuojančio twitter'į dėl 140 ženklų ribos, ilgio, nevertėtų pagalvoti apie nepageidautinas konotacijas? Aš sakau "dėl twitter'io žmonės skaito mažiau ir padrikiau", o man atsako "nu jau ne - nežadu čia visko skaityti, kur paveiksliukai?" Turbūt po įrašu apie ksenofobijos žalą ekonomikai skubame parašyti, jog trūks plyš nepirksim anei panaudoto magnetofono iš tų žydų-lupikautojų, po straipsniu apie tvarią pasaulio taiką paliekame "Tik per mano lavoną!", o po tyrimų apie neraštingumo didėjimą išvadomis didžiuodamiesi parašome "Če gryna nesamone tokie tirimai". Anglų kalboje yra puikus lietuviško atitikmens neturintis žodis - clueless.

Twitter'is yra gaidys

Žinoma, įmanoma išsireikšti gražiau. Tačiau "Twitter'io kritika" ar "Aš nekenčiu čiulbuonėlių" neturi to paties mintinio krūvio, kokį turi "Twitter'is yra gaidys". Twitter'is yra gaidys ir viskas. Twitter‘is yra gaidys ir pavadinti šį įrašą kaip nors kitaip būtų paprasčiausia neteisybė.
Taigi kadangi jau išsiaiškinome centrinę mintį, galite, jei jau nusprendėt kabinėtis prie smulkmenų, manęs paklausti: "Bet 7x, juk tu pats naudoji twitter'į, žiūrėk jis ten šone vo ->". Taip, tiesa. Tačiau twitter'į naudoju kaip pretekstą savo bloge keiktis angliškai. Tai yra blogo priklausinys, priedėlis, tai blogo komplekto dalis, tai tas akmuo be kurio neapseina nė vienas inkstas. Bet tai geras, mielas angliškas akmuo su daug nešvankybių. Tačiau twitter'is kaip savarankiška "social networking, mico-blogging" (dėkui, wikipedia) platforma yra gaidys. Ir štai kodėl.
Pažiūrėkim tiesai į akis - aš esu chujovas blogeris. Rašau retai, nereguliariai, neturiu "blogo koncepcijos" (tai nėra citata, tiesiog įdėjau į kabutės, kad mažiau lievai skambėtų), tad rašau apie viską, o tai toli gražu ne karštas šokoladas, į kurį visi skaitytojai trokšta įmerkti savo lytinius organus (tikriausiai nesuprantate palyginimo, mat jis siejasi su mano išgalvota šalimi, kurioje įmerkti lytinius organus į karštą šokoladą yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų). Mat jei aš rašau apie viską, tai skaitytojai turi būti mano fanai, jiems turi rūpėti, ką aš manau apie tą ar aną, jie turi domėtis manimi, o ne politika, religija, IT, marketingu, filmais ir taip toliau. Tad kyla paprastas klausimas: kodėl, po velniu, jiems turėtų rūpėti, kokia mano nuomonė (apie viską). Juk man neįdomu, ką kiti žmonės, jei jie nėra savo srities specialistai, mano apie tai, ką perskaitė delfyje, išgirdo iš draugo ar ištraukė iš klozeto. Ir, manau, kiti žmonės, t.y. ne aš, panašiai vertina visų kitų nuomonę - jiems geriausiu atveju nusispjaut. O tikėtis, kad esu iš paralelinės veidrodinės visatos ir mano idėjos visiems stebuklingai rūpi yra šiek tiek (šiek tiek) naivu. Yra keli lietuviški blogai į kuriuos nepamoina užeiti, tačiau pernelyg ilgai ten nepavyksta užsibūti, nes autorius vis tiek pradeda rašyti apie ką nors, ko jis nesupranta, suskelia Galijotišką nesąmonę ir atsigulęs ant nugaros vėpso į mane, tikėdamasis, kad prieisiu, paglostysiu pilvą ir pagirsiu. Jei viską reiktų sutraukti iki vieno sakinio, tai jis skambėtų taip: "žmonės yra durniai ir man vienodai, ką jie galvoja". Geriausia taktika pritraukti skaitytoją būtų rašyti pastoviai tomis pačiomis temomis, taip susidarytų būtent tų temų fanų ratas, kurie kažkaip užklystų į šį blogą ir skaitytų apie jiems rūpimas temas. Ir jei mano nuomonė juos, tuos pedantiškus hipotetinius skaitytojus, patenkintų, jie po truputį taptų nuolatiniais blogo lankytojais ir džiaugtųsi bei girtų mano būtent-tų-temų išmanymą. Faktas, kad aš tai suprasdamas, elgiuosi priešingai ir rašau apie švelniai tariant absoliučiai-random-shit, rodo, kad esu chujovas blogeris. Lyg to nepakaktų, net neišlaikau vieno rašymo stiliaus, mat kartais rašau taip, kaip rašau dabar, o kartais rašau rimtai, kai noriu emm parodyti kokiam nors "Sveikam vaikui" kokie jie lochai (nors, žinoma, neparodau, nes visiems vienodai, ką aš manau apie "Sveiką vaiką", taigi counter-fuckin-productive).
Ir vis tik, kad ir koks chujovas blogeris bebūčiau, kad ir kaip neišsamiai būčiau kritikavęs lietuviškus blogus, kad ir kaip kažkas kažkas kažkas, tralialialialia ( reikėjo trečio "kad ir kaip", nes tik du skamba ne kaip stilistinė priemonė, o kaip nesugebėjimas prisiminti kitų jungtukų (jog, yra toks jog)), vis tiek manau, jog (matot?) blogai reikalingi. Kodėl? Nes žmonės atsisėda prie kompiuterio ir rašo savo nuomonę apie, na, visokį šūdą. Ir tai puiku. Man tai neįdomu, bet tai yra puiku. Reikšti savo nuomonę visokiais klausimais yra jėga. Monologai, dialogai, milžiniškos diskusijos ir netgi fleimų-karai yra gerai lyginant su tyla, kai yra viena nuomonė, nes niekas negali ar nesugeba jos kvestionuoti. Nes žmonės, kad ir kokie kvaili, rišliai minčių nesugebantys reikšti troliai jie bebūtų, turi kalbėti, rašyti ir, parašius tai neišvengiama, skaityti. Nes tik taip atsiras minčių įvairovė ir bla-bla-bla-visa-ta-panegirika-žodžio-laisvei,-kurią-jūs-jau-šimtą-kartų-girdėjot. Blogas yra vienas galingiausių įrankių siekiant žmones paversti į civilizuotus mąstančius padarus. Ir aš tuo nuoširdžiai tikiu.
Taigi, apėję uroborą, grįžkime prie twitter'io. Prie micro-blogging'o, kaip iškalbingai pavadino wikipedia. Eilinis kvailas blogeris per savo pusantrų metų trukusią karjerą, t.y. kol nesusitaupo ant naujausios konsolės, parašo vidutiniškai vieną protingą įrašą. Tai kažkaip susiję su tikimybių ir chaoso teorijomis bei su tuo, kad net Kubilius kartais pasako kažką į temą. Net iš super netikusio blogerio galime tikėtis išgirsti ką nors vertingo - anksčiau arba, o tai kur kas labiau tikėtina, vėliau jis pataikys kur nors į dartų lentą. Ir net jei niekas protingojo įrašo neperskaitys, blogeris jį bus parašęs, o prieš tai sugalvojęs, reiškia rezultate blogeris bus galvojęs. Tačiau, jei tas kvailas kvailas durnas blogeris, užuot užsiėmęs niekam nerūpinčiu bloginimu, pereis prie niekam nerūpinčio tweetinimo, tai šansai iš jo išgirsti ką nors, kas sugebėtų praeiti Tiuringo testą, sumažėja iki nulio. Žinoma, galbūt tweetinimas nekonkuruoja su bloginimu, o veikia paraleliai. Tai vis tiek blogai. Svarbu idėja - kodėl mažiau yra geriau? Ką rodo ribotas ženklų skaičius? Twitter'is skatina mąstyti ne sakiniais, ne paragrafais, o spazmais. Niekam nerūpi tavo nuomonė, nes jei ją galima sutalpinti į 140 ženklų, tai nėra nuomonė. Tai spazmas, minčių srauto proveržis arba, dar blogiau, pranešimas žmonėms apie nuostabų faktą, kad valgai picą su grybais ar miegi su mergina (ir šį kartą tai tikrai mergina!). Tai net ne bendravimas, tai bendravimo lavono išprievartavimas, išmėsinėjimas ir sudėjimas į kreivas, paukščių išmatomis nusėtas lentynas. Tai rašymo įgūdžių atrofija plius attention span susitraukimas iki keliasdešimt ženklų.
Mano nuomonė diaugiausiai pagrįsta išankstine neapykanta tai blogojo Šėtono (nemaišyti su visai nieko Šėtonu) išperai. Šis įrašas tilptų į 50 tweet'ų (laukiu nesulaukiu, kol Valstybinė lietuvių kalbos komisija pareikš, jog nuo šiol tweet‘us turime vadinti „trumposiomis tinklo žinutėmis“). Per kiek laiko tiek pričiulbama? Per 50 dienų? Mėnesį? Savaitę? Turbūt priklauso nuo deliuzijos pavadinimu „Kiti trokšta sužinoti, kad ką tik Akropolyje pamačiau į Zvonkę panašią (jei labai prisimerki) moterį“ stadijos. Ir tai paprasčiausiai kvaila. Mat twitter‘is jau seniai egzistavo ir jis vadinosi blogu. Juk net prieš čiulbuonėlio erą buvo galima rašyti 140 ženklų įrašus. Tik kas juos norėtų skaityti? „Minčių perlų blogas, čia kalbame ne rišliais sakiniais, o padrikais klyksmais, lyg springdami pajėgtumėm išleisti tik ribotą kiekį žodžių iki kol galutinai uždusim“. Bet twitter‘is kažkodėl visiems atrodo kaip puiki idėja. Galbūt taip ir yra, gal susilauksiu tvirtų kontraargumentų, tačiau jei tikrai norite mane įtikinti, reiks juos sutalpinti į 140 ženklų.

Machismo už vairo

Įsispraudusi tarp Pamėnkalnio gatvės ir Gedimino prospekto, priglobusi, be kita ko, arba - pagiedokime lotyniškai - inter alia, Teisingumo ministeriją ir Pramogų Banką, trumputė, siaurutė, vienpusė Stulginskio gatvė sekmadienio vakarą gali pasirodyti kaip idilės įsikūnijimas. Tačiau vos tokiam vaizdiniui iškilus prieš akis iš Pamėnkalnio įvažiuos BMW, o gal netgi Mercedes, ir išvystęs gerokai per didelį greitį ir kai sakau "gerokai per didelį", turiu omeny tokį, kuris brutaliai ir necenzūriškai išprievartauja KET'ą, nuskries nuo baltumu alsuojančio Pramogų banko iki R. Šimašiaus tvirtovės. Tokių macho proveržių priežastis yra sąlygota banalaus pareigūnų nebuvimo, arba, jei tiksliau, jų buvimo kitur.
Juk šiais ir turbūt visais kitais laikais populiaru kritikuoti policininkus. Jie kvaili, korumpuoti, brutalūs, nekompetentingi. Jie licencijuoti banditai, paprastų, t.y. dorų, sąžiningų, gerų žmonių priešai. Kai jų reikia, jei jų apskritai kada nors reikia, tai ir su Molotovo kokteiliu nerasi, bet tik pabandyk išgerti alų parke ar nusilengvinti viešoje vietoje, tuoj pat prisistatys. Ne tikrus nusikaltėlius - žudikus, vagis, seimo narius - gaudo, o tarkuoja paprastus, t.y. dorus, sąžiningus, gerus, kartas nuo karto ne ten nusišlapinančius žmogelius. Žinoma, pasitaikys atvejų (pirmai progai atėjus), kai paprasti žmonės (žmogeliai) bandys "susitarti" su pareigūnais, ir jei derybų rezultatai tenkins, paprasti žmogeliai džiaugsis savo apsukrumu šiandien ir dievagosis dėl masinės korupcijos rytoj. Negi jie kalti, kad pasaulis neteisingas? Lyg ir ne. Pasaulis buvo neteisingas dar gerokai prieš juos. Tai kodėl paprastiems žmogeliams reiktų verstis per galvą ir elgtis sąžiningai, kai visi kiti taip nesielgia. Bet vis tiek tie pareigūnai tokie korumpuoti.
Šis įrašas yra ne apie tai, kokie blogi (ar geri) yra policininkai. Jų darbas nevertinamas, atlyginimai maži, o reikalavimai neadekvatūs įvaizdžiui visuomenėje ir užmokesčiui. Taip, yra blogų, korumpuotų, kvailų, vaikus pervažinėjančių, šonus apdaužančių žaliųjų žiogelių. O toks ponas K. D. galėtų pažerti ir riebesnių epitetų. Mat 2008 03 15, turbūt šiltą ir turbūt puikų vakarą K. D. važinėjo po Pasvalį. Horizonto netemdė nei rūpesčiai, nei problemos, nei, pasirodo, pėsčiųjų perėjos, mat jis "vairuodamas automobilį nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje nesulėtino greičio ir nesustojo prie kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, bei nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą įžengusio pėsčiojo. Pėstysis turėjo staigiai atsitraukti atgal, kad išvengtų susidūrimo su automobiliu." Stulginskio gatvės sindromas. Ir taip būtų pasibaigusi dar viena iš daugelio istorijų, kai macho už vairo išprievartavo KET'ą. Deja, K. D. nelaimei, pėstysis buvo policijos pareigūnas. Spėju, kad bet kuris kitas žmogus būtų šūktelėjęs kelis keiksmažodžius ir spjovęs į visą nuotykį. Bet mūsų protagonistas, priverstas it Žmogus-Voras šokinėti į šalis, "apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos numeriu ir padėjo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams surasti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuojamą automobilį". K. D. užsitarnavo anti800 litų ir 6 mėnesių atostogas be mašinos - sankciją, kurią paliko tiek apygardos administracinis, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismai. Teismai prieš tai išjuokė (norėčiau tikėti, kad išjuokė), K. D. argumentus, kurie taip pat gali būti pavadinti "išsikalinėjimu". Apygardos teismui K. D. pasakojo, kad prie perėjos sustojo (o pėstysis turbūt įsivaizdavo, kad jam reikėjo atsitraukti, kad nebūtų partrenktas, juk taip nuolat nutinka). Deja, teismas nusprendė, kad exmacho už vairo meluoja. LVAT'ui K. D. nusprendė išplėtoti prieš tai iškeltą idėją, kad pėstysis ir protokolą išrašęs pareigūnas susimokė nubausti exmacho. Kažin kaip atrodė K. D. argumentacija? Juk jie abu policininkai! Be to, vieną pažįstu iš matymo, o su kitu "esu turėjęs reikalų"? Ir galiausiai: "atsakomybėn traukiamas asmuo teigia, kad, negavęs administracinio teisės pažeidimo protokolo, negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad atsisakė pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokole ir atsisakė paimti protokolo kopiją". LVAT neįžvelgė policininkų konspiracijos, anei protokolo aferos. Įžvelgė tik varšgą (ex)macho, kuris net pagautas už rankos bylinėjosi per visas instancijas, siekdamas išvengti pusės metų impetencijos. Juk tik už vairo gali būti macho.
Administracinė byla Nr. N444-1195/2009